Terapiniame įsižeminime basos pėdos tampa tiltu tarp kūno ir gamtos. Vaikščiojimas basomis, stovėjimas ar gulėjimas ant žolės, smėlio ar miško paklotės, prisiglaudimas prie medžio kamieno – visa tai padeda nervų sistemai persijungti į saugumo režimą. Per pėdas, kuriose yra itin daug nervinių galūnių, kūnas gauna žemės energiją (neigiamus elektronus). Todėl buvimas basomis mano vedamose praktikose nėra tik simbolinis – tai esminė terapinio poveikio dalis, leidžianti gilesnį pojūtį ir ryšį su savimi.

Reguliariai praktikuojamas įsižeminimas basomis pėdomis aktyvina parasimpatinę nervų sistemą – organizmo poilsio ir atsistatymo būseną. Dėl to mažėja streso hormono kortizolio lygis, silpnėja nerimas, įtampa ir skausmai, gerėja miego kokybė. Kūnas gauna aiškų signalą, kad yra saugu paleisti kontrolę ir pradėti savireguliaciją. Buvimas basomis tampa paprastu, bet labai giliu būdu grįžti į kūną, į gamtą ir į vidinę ramybę.